Mano vardas Darius (vardas pakeistas), man 45 metai. Esu žmogus, praėjęs tamsius priklausomybės labirintus ir sugebėjęs iš jų išsivaduoti.

Visuomenėje vyrauja nuostata, jog buvusių lošėjų nebūna, tačiau aš esu čia tam, kad šį mitą sugriaučiau. Šis projektas – mano gyvenimo patirties liudijimas ir įrodymas, kad transformacija yra įmanoma.

Mano pažintis su azartu prasidėjo 2017 metais, kai įsigijau pirmąjį savo bitkoiną. Apie kriptovaliutas žinojau gerokai anksčiau, tačiau ilgą laiką į jas žiūrėjau skeptiškai – man tai atrodė tik virtualus informacinių technologijų entuziastų žaidimas, neturintis jokios apčiuopiamos ateities. Vis dėlto, po keleto gilesnių pokalbių su bičiuliais, nusprendžiau šia sritimi pasidomėti rimčiau. Vedamas smalsumo, pardaviau savo seną automobilį ir už gautus 2500 eurų nusipirkau vieną pilną bitkoiną. Taip prasidėjo mano, kaip skaitmeninio turto prekeivio, kelionė.

Tuo metu rinka dar tik formavosi, kriptovaliutų keityklų buvo vos keletas, tad teko savarankiškai gilintis į sudėtingus techninius procesus: perprasti skaitmeninių piniginių valdymą bei įsisavinti prekybos biržoje pagrindus. Šis naujas pasaulis mane visiškai įtraukė. Veiklai skirdavau didžiąją dalį savo laiko, o pirmieji rezultatai tiesiog svaigino – vos per pusmetį mano portfelio vertė, bent jau keityklos programėlėje, išaugo iki 30 000 eurų.

Tačiau už šią sėkmę mokėjau didžiulę kainą. Gyvenimą užpildė nemigo naktys, nuolatinis stresas ir stingdantis nerimas dėl atidarytų pozicijų. Netrukus, kaip ir daugeliui, man nutiko tai, kas tampa pabaigos pradžia – mane užvaldė aklas azartas, o racionalų protą aptemdė klaidos. Pradėjau neatsakingai investuoti į atsitiktinius projektus (tuo metu vadintus ICO), kurių vienintelis tikslas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo pasisavinti patiklių investuotojų lėšas. Kadangi ši rinka tuomet nebuvo teisiškai reguliuojama, nukentėjusieji pagalbos į teisėsaugą nesikreipdavo. Per šį trumparegišką etapą praradau maždaug du trečdalius savo sukaupto kapitalo.

Tikrasis išbandymas prasidėjo 2018-aisiais, rinkoje įsigalėjus vadinamajai „meškų trendo“ fazei. Būdamas nepatyręs prekeivis, nesupratau giluminių rinkos dėsnių: ekranai nusidažė raudonai, o mano turėtos pozicijos pradėjo staigų kritimą žemyn. Nors patyrę rinkos vilkai ramino, jog ciklų kaita yra natūralus reiškinys ir ragino nepasiduoti panikai, emocijos paėmė viršų. Buvo nepakeliama stebėti, kaip kai kurie mano aktyvai nuvertėja net 99 procentais. Apimtas nevilties, pradėjau drastiškai rizikuoti, statydamas viską, ką turėjau. Galiausiai, patyręs tiek skaudžių pralaimėjimų, tiek atsitiktinių sėkmių, iš keityklos išsiėmiau likusius 15 000 eurų ir nusprendžiau laikinai pasitraukti iš šio žaidimo, guosdamasis mintimi, kad vis dar esu finansiniame pliuse.

Maniau, kad tuo ši istorija ir baigsis. Tačiau dopamino bangos ir emociniai kalneliai jau buvo palikę gilų pėdsaką mano psichikoje. Po keleto mėnesių pajutau slegiančią tuštumą ir stiprų skaitmeninio pasaulio sukelto adrenalino ilgesį. Kasdien sekamos naujienos apie technologijų šuolius tik kurstė smalsumą. Galiausiai pasidaviau – atsisiunčiau naujas programėles, pervedžiau keletą tūkstančių eurų ir vėl grįžau prie ekrano.

Šįkart guodžiau save, kad esu emociškai stabilesnis ir techniškai pasirengęs, tačiau tiesa buvo kita: buvau ne pažengęs prekeivis, o pažengęs lošėjas. Pradėjau ieškoti greito pelno spekuliuodamas itin rizikingomis, trumpalaikėmis valiutomis (vadinamaisiais shitcoinais ir memecoinais). Čia pelnas galėjo užaugti per valandą, tačiau praradimai būdavo dar žaibiškesni. Azartas mane pasiglemžė galutinai. Netrukus atradau ir virtualius kriptovaliutų kazino...

Pasaulis aplinkui išblėso. Likau tik aš ir socialinių tinklų „Twitter“ bei „Discord“ srautai, iš kurių aklai, be jokios analizės, rinkdavausi informaciją ir keisdavau savo realius pinigus į skaitmeninius pikselius ekrane. Praradau bet kokią discipliną. Didžiausias mano laimėjimas – 15 000 eurų vos per pusvalandį – tapo pačiais baisiausiais spąstais. Ši lengva sėkmė sukūrė iliuziją, kad apčiuopiau aukso gyslą.

Keletą metų mano gyvenimas sukosi tarp kriptovaliutų spekuliacijų ir internetinių kazino. Šis žaidimas turi tik vieną matematinę baigtį, ir ji yra ne lošėjo naudai. Mano bendras finansinis nuostolis pasiekė 100 000 eurų sumą.

Tačiau baisiausia buvo ne finansinė, o asmeninė griūtis. Kai sėdi šiuose spąstuose, nesuvoki realių pasekmių. Mano dienas užpildė lėtinis miego trūkumas, subyrėjo psichinė ir fizinė sveikata, išsivystė visiška apatija tikrovei. Uždarbis ištirpdavo per kelias dienas, o vienintelė ryto mintis būdavo viena – iš kur gauti lėšų kitam statymui, kad atgautum tai, kas prarasta.

Vėliau ateina gėdos ir nusivylimo savim etapas. Slegianti gėda prieš save ir artimuosius paralyžiuoja gebėjimą mąstyti. Emocinė duobė tampa tokia gili, jog nebegali džiaugtis laiku su šeima ar draugais. Norisi tik vieno – pasislėpti nuo viso pasaulio. Iš to gimsta destruktyvus elgesys: melas artimiesiems, skolos kreditoriams bei draugams ir nuolatinė egzistencinė baimė dėl rytojaus.

Apimtas pykčio ir gilaus nusivylimo savimi, aš vis dėlto išsaugojau kritinio mąstymo likučius – supratau, kad niekas kitas už mane šios situacijos neišspręs. Kiekvienas lošėjas išgyvena šį pragarą, tačiau ne kiekvienam pavyksta rasti jėgų eiti toliau. Esu matęs skaudžių pavyzdžių, kai žmonės, neatlaikę finansinės ir emocinės naštos, pradeda kalbėti apie savanorišką gyvenimo nutraukimą.

Vis dėlto, pasiekus patį dugną, lieka tik viena kryptis – aukštyn. Kiekvieno iš mūsų dugnas yra skirtingas: vienam tai keli šimtai prarastų eurų, kitam – šeimos, namų ar sveiko proto praradimas. Tačiau atsitiesti yra įmanoma. Šią skaudžią patirtį galima transformuoti ir nukreipti prasminga linkme. Paradoksalu, tačiau žmonės, turintys didelių skolų, dažnai savyje atranda neįtikėtinų gebėjimų generuoti pajamas, nes tiesiog nebeturi kitos išeities.

Po gilios emocinės krizės prasideda tikroji savianalizė. Pradedi aiškiai matyti savo stiprybes. Žinoma, tam reikalingos metodikos ir praktikos, padedančios pažinti save iš naujo. Kai atsiranda fundamentalus noras išbristi iš šios pelkės, žmogus atranda talentų, apie kuriuos net neįtarė. Vieni randa save pardavimuose, kiti tampa nuomonės formuotojais, treti pasineria į sportą ar naująsias technologijas, pavyzdžiui, sėkmingai įdarbina dirbtinį intelektą.

Šios naujos, konstruktyvios veiklos pamažu išstumia senus įpročius. Kai atsiranda tikras, sveikas interesas, lošimas praranda savo magiją, tampa banalus ir galiausiai visiškai išnyksta iš kasdienybės.

Šioje kelionėje kritiškai svarbus vaidmuo tenka aplinkai. Kad ir kaip būtų sunku, atsivėrimas ir nuoširdus pokalbis yra šviesos spindulys tame dumble. Artimųjų moralinis palaikymas, o ne pasmerkimas, yra fundamentalus, nes išgyventi šią kovą vienumoje yra nežmoniškai sunku.

Būdamas priklausomas, aš supratau didžiausią tiesą: tikroji gyvenimo pilnatvė slypi gebėjime būti čia ir dabar. Kas yra tikroji laimė? Tai gebėjimas sėdėti su brangiu žmogumi ant parko suolelio nespoksant į telefono ekraną. Tai mokėjimas klausytis paukščių giesmės, pro šalį važiuojančių automobilių garso, stebėti augančią žolę ir medžių lapus. Esmė – gebėjimas išbūti esamoje akimirkoje, kad ir kokia paprasta ji būtų.

Mūsų visuomenėje įprasta matyti žmones, kurie vakarieniaudami restorane išsitraukia telefonus, pasinerdami į žinutes ar skambučius, užuot pasidžiaugę gyva draugija.

Todėl mano didžiausias palinkėjimas kiekvienam – išmokti išbūti dabartyje ir ja mėgautis. Šią minutę atraskite veiklą, kuri jus įkvepia. Užpildykite savo laiką naujais iššūkiais, kad ir per prievartą – ir pamatysite, kaip greitai pasikeis jūsų pasaulis, kuriame lošimams tiesiog nebeliks vietos.

Sėkmės